Esi šiaurys, pučiantis į mano langus,
Nepailstantis prašyti, kad įsileisčiau į vidų ir sušildyčiau tave.
Bet tik atvėrusi langus plačiai suprantu, jog nebepajėgsiu jų užverti.
O tu jau čia.
Ir tu niekada nepajėgsi sušilti.
Pagaliau, kai ir mano kūno šiluma išblės,
Aš, kaip ir tu, tapsiu šiaurės vėju.
Tada mes kartu belsim į kitų tamsius, aprasojusius langus.
Maldausim, kad įsileistų mus nors trumpam, sušilti.
