gyventi be

Aš dar vis nežinau kas esu. Nežinau kas gyvena manyje, kad po šitiek išgyvento mėšlo dar vis sugebu šypsotis, juoktis ir gyventi. 
Matyt kažkas stipresnis nei aš,
Matyt kažkas, kas nori gyventi.
—  V., (179/365)
…bet iki tol gal suspėsiu jam pasakyti koks didelis ir gražus yra mūsų pasaulis, ir mūsų gyvenimas, ir mūsų laikas, ir kaip gera klaidžioti visą naktį šiltais laukų keliukais, ir eiti iš ryto į darbą, o vakare kristi kaip užmuštam ir sapnuoti visokius sapnus, o paskui užmiršti kaip gražiai sapnavai, ir sapnuoti iš naujo, ir kasti žemę, nešti per kiemą išdžiūvusius vaiko vystyklus, valgyti, plaukioti valtimi, sėdėti ant savo namų slenksčio, mylėti moterį, gerti šaltą vandenį, raškyti obuolius, - kaip iš tikrųjų gražu ir gera yra gyventi pasaulyje kiekvieną sekundę, ištisus dešimtmečius, šimtą, dešimtį tūkstančių metų: iki pat to paskutinio mirksnio, kol tavo galvūgaly užsidegs geltona žvakės liepsna ir virpėdama apšvies veidą tavo vaiko, liekančio čia už tave gyventi.
—  Romualdas Granauskas, Saulėlydžio senis
Vieną dieną tu pasakosi visam pasauliui, apie tai, kaip verkei užsidarius savo kambaryje ir galvojai, kad niekada nenustosi.
Kaip mėtei visus daiktus į šalis, kaip trankei kumščiais į pagalvę.
Kaip nenorėjai niekur eiti ir su niekuo šnekėti, kaip norėjai būti vienintelis žmogus pasaulyje.
Kaip tau nusibodo liūdėti ir nusibodo laukti, kol kažkas ateis ir tave išgelbės.
Vieną dieną tu pasakosi visam pasauliui, kaip prabudai iš to košmaro ir vėl pradėjai gyventi.
—  V., (131/365)