geriau

1. Nueik miegot vos tik saulė nusileido ir kelkis pamatyti kaip ji kyla. Kaip pakyla saulė po sunkios nakties, taip ir tu gali pakilti kiekvieną rytą.
2. Parašyk mamai žinutę ir pasakyk, kad ją myli. 
3. Garsiai pasileisk mėgstamiausias dainas ir dainuok kartu. Net jei kaimynams ir nepatinka. 
4. Dažniau fotografuok save. Medžių yra milijonas, o kiek jų nuotraukų, kai tuo tarpu tu tik vienas toks.
5. Nešk mamos krepšius, maišus, viską ką ji neša. Ji tave nešė 9 mėnesius, dabar tavo eilė nešti jos sunkumus.
6. Išeik į lauką lietui lyjant be skėčio. Šokinėk per balas. Vėl pabūk vaiku. 
7. Aplankyk savo senelius ir klausykis jų istorijų. Jie išgyveno žymiai daugiau nei tu ir jų išgyvenimai gali virsti naudingais patarimais.
8. Jei nori verkti - verk. Leisk skausmui palikti tave. Po to bus geriau.
9. Jei nori rėkti - rėk. Leisk blogiui palikti tave. Po to bus geriau.
10. Negalvok apie tai kas buvo vakar, prieš savaitę, prieš mėnesį, pernai. Tai tarsi seno laikraščio skaitymas. Nieko naujo nesužinosi.
11. Pagirk nepažįstamąjį stotelėje, viešajam transporte, parduotuvėje. Pasakyk, kad tau patinka jo paltas, jo plaukai ar graži šypsena. Praskaidrink ir kitam dieną.
12. Prasivėdink kambarį. Atsidaryk visus langus ir įsileisk oro.
13. Nusišypsok nepažįstamajam.
—  V., 13 dalykų, kuriuos turėjau pradėti daryti anksčiau. (31/365)

AR TIESIOG GALIT IMTI IR PRADĖTI KLAUSYTIS ŽMONIŲ?? T I E S I O G. paaukokit tas dvi minutėles, tas dvi menkutes minutėles, kurias, tikriausiai, būtumėt praskrolinę feisbuke, ir išgirsti tai, kas kitam svarbu. gaunat tokią nepaprastą progą pasimokyti iš svetimų istorijų, patirti svetimas istorijas, išgyventi svetimas istorijas. JUMIS PASITIKI, NOOB. jums atsiveria, pasakoja, nori su jumis dalintis makaulės dalykėliais. a jaučiat, ant kiek dovanėlė, m?
nu bet kur tau, geriau renkatės veplenti apie tai, kaip vakar bulvių košę virėt, palikdami vargšą ausų ištempelį pravira burna, taip ir nespėjusį pagimdyti balsės “a”. ir pasakojat, ir pasakojat, ir pasakojat apie tą savo bulvių košę. ir vis dar pasakojat. ir žmogų bauginat, gūžiasi vargšelis, greitai gal visai nebešnekės. kodėl? todėl, kad ta jūsų suknista bulvių košė. galbūt galvoj irgi tėra tiek, kiek istorijoj? BULVIŲ KOŠĖ :)
pabandykit būti tais žmonėm, kurie ragina užbaigti istorijas, kai niekas nebesiklauso. svetimuose pasakojimuose tokių žydinčių pievų atrast gali, kad susvaigs galva ir gal net dribtelsi kur apsigliūčinęs nuo spalvų spalvelių. bet būkit tais žmonėm tik tiems, kurie, tikit, kad būtų ir jums tais žmonėm, nes kitaip nudegsit ir pasvilsit, ir jausitės švaistantys save, ir dar pasaulis sugrius penkiolika kartų. man taip buvo ir norėjosi sulysti į šiukšliadėžę. gerai, kad ūgio nemažo.

Apie Ramutę

Laukiu žalios šviesos, tada kelios stotelės ir būsiu tam prakeiktam pastate, kur karts nuo karto reikia nuvykt nusipirkt batų, yra ledas, šauni riešutų parduotuvė, Maxima, baltarusai ir akių skausmas. Netrukus net ne girdžiu, o jaučiu, kad į mane kažkas kreipiasi. Pasisuku - pakrypusi mano pusėn bobutė lemena man klausimus. Teiraujasi, kur Akropolis, kaip paskui nukakti iki Jono Kazlausko stotelės. Matau, kad moteriškaitei sunku orientuotis, pasisiūlau palydėti iki pat durų, vis tiek į vieną pusę. Tikiuosi šįkart apsieiti be nejaukių pokalbių, tereikia pavažiuoti vieną stotelę kartu. Bet, tradiciškai, veikėja pradeda dialogą. Pusės negirdžiu, nelabai ir stengiuosi, ir taip pavargau, neturiu jėgų įsitraukti į kokias nors diskusijas.
Ramutės anūkė dirba netoliese. Labai sunku įsidarbinti šiais laikais, arba ofise, ar banke, o anūkė jau visai sulyso, sunkus darbas, visa ką. O jaunuolis mokosi mokykloje? Nes visai mažučiukas atrodo (Mažyčio pravardę įgiju visai kelionei), pakikena. Prisipažįstu, kad jau įpusėjau bakalauro studijas ir dar meno, tai man geriau nepasakot apie sunkų gyvenimą. Ramutė rankioja visus pažįstamus menininkus, klausia, ar žinau, su viskuo sutinku, nors dauguma pavardžių man tiesiog kaip per rūką. Teigia, kad greičiausiai vis tiek niekad nesusitiksime daugiau, todėl gali kalbėti atvirai. Aš jau ruošiuosi kokiam kraupiam prisipažinimui, bet nesulaukiau nieko šokiruojančio. 
Išlipę iš autobuso pereinam prie L. Donskio temos, pasirodo, jie buvo pažįstami. Apšnekame, kokia tai didelė netektis Lietuvos intelektualų daliai, kaip gražu buvo pamatyti tiek daug šviesių politikų, žurnalistų atsiliepimų apie jį. Prisimeniau savo pasibaisėjimą Panka ir jo pasisakymu “Sakoma, kad apie mirusius gerai arba nieko, tai aš geriau nesakysiu nieko”, Ramutė man paantrina pasibaisėjimą išvadinam Panką fašistu, galiausiai moteriškė drebia: Bet žinai, man tas Panka niekada nepatiko, jis susidėjęs su tais iškrypeliais.
Nujaučiu, kur krypsta šitas, iš pradžių malonus pokalbis, tegaliu nuoširdžiai stebėtis, kad nelabai suprantu, apie kokius iškrypelius ji kalba, bet, mano laimei, prieinam prie galutinio punkto, mūsų keliai išsiskiria skirtinguose išėjimuose ir pavyksta dar mandagiai atsisveikinti ir padėkoti už kompaniją.