geriau

Kai tu išėjai, aš vis tiek tikėjau, kad grįši.
Kad ateisi, pabelsi į duris, paprašysi, kad įleisčiau;
Pasakysi, kad suklydai, apkabinsi ir paimsi už rankos taip kaip tik tu moki;
Ir kad mes kartu stebėsim dangų iki paryčių ir juoksimės, kad galvojom, jog mums geriau be vienas kito.
Bet tu nesugrįžai.
Išėjai ir nesugrįžai.
—  V., Skausmas.

Valgo šeimynėlė obuolius. Tiesiu ranką pasiimti peilio, atsipjaut ir sau. Mama juokais, bet neduoda.
- Nu aš ir gi obuolio noriuuu…- numykiu po nosim.
- Nusipirk.
Susiraukiu. Kas čia jiems užėjo.
Tada girdžiu patėvio balsą:
- Išvis, geriau obelį pasisodintum…

1. Nueik miegot vos tik saulė nusileido ir kelkis pamatyti kaip ji kyla. Kaip pakyla saulė po sunkios nakties, taip ir tu gali pakilti kiekvieną rytą.
2. Parašyk mamai žinutę ir pasakyk, kad ją myli. 
3. Garsiai pasileisk mėgstamiausias dainas ir dainuok kartu. Net jei kaimynams ir nepatinka. 
4. Dažniau fotografuok save. Medžių yra milijonas, o kiek jų nuotraukų, kai tuo tarpu tu tik vienas toks.
5. Nešk mamos krepšius, maišus, viską ką ji neša. Ji tave nešė 9 mėnesius, dabar tavo eilė nešti jos sunkumus.
6. Išeik į lauką lietui lyjant be skėčio. Šokinėk per balas. Vėl pabūk vaiku. 
7. Aplankyk savo senelius ir klausykis jų istorijų. Jie išgyveno žymiai daugiau nei tu ir jų išgyvenimai gali virsti naudingais patarimais.
8. Jei nori verkti - verk. Leisk skausmui palikti tave. Po to bus geriau.
9. Jei nori rėkti - rėk. Leisk blogiui palikti tave. Po to bus geriau.
10. Negalvok apie tai kas buvo vakar, prieš savaitę, prieš mėnesį, pernai. Tai tarsi seno laikraščio skaitymas. Nieko naujo nesužinosi.
11. Pagirk nepažįstamąjį stotelėje, viešajam transporte, parduotuvėje. Pasakyk, kad tau patinka jo paltas, jo plaukai ar graži šypsena. Praskaidrink ir kitam dieną.
12. Prasivėdink kambarį. Atsidaryk visus langus ir įsileisk oro.
13. Nusišypsok nepažįstamajam.
—  V., 13 dalykų, kuriuos turėjau pradėti daryti anksčiau. (31/365)

AR TIESIOG GALIT IMTI IR PRADĖTI KLAUSYTIS ŽMONIŲ?? T I E S I O G. paaukokit tas dvi minutėles, tas dvi menkutes minutėles, kurias, tikriausiai, būtumėt praskrolinę feisbuke, ir išgirsti tai, kas kitam svarbu. gaunat tokią nepaprastą progą pasimokyti iš svetimų istorijų, patirti svetimas istorijas, išgyventi svetimas istorijas. JUMIS PASITIKI, NOOB. jums atsiveria, pasakoja, nori su jumis dalintis makaulės dalykėliais. a jaučiat, ant kiek dovanėlė, m?
nu bet kur tau, geriau renkatės veplenti apie tai, kaip vakar bulvių košę virėt, palikdami vargšą ausų ištempelį pravira burna, taip ir nespėjusį pagimdyti balsės “a”. ir pasakojat, ir pasakojat, ir pasakojat apie tą savo bulvių košę. ir vis dar pasakojat. ir žmogų bauginat, gūžiasi vargšelis, greitai gal visai nebešnekės. kodėl? todėl, kad ta jūsų suknista bulvių košė. galbūt galvoj irgi tėra tiek, kiek istorijoj? BULVIŲ KOŠĖ :)
pabandykit būti tais žmonėm, kurie ragina užbaigti istorijas, kai niekas nebesiklauso. svetimuose pasakojimuose tokių žydinčių pievų atrast gali, kad susvaigs galva ir gal net dribtelsi kur apsigliūčinęs nuo spalvų spalvelių. bet būkit tais žmonėm tik tiems, kurie, tikit, kad būtų ir jums tais žmonėm, nes kitaip nudegsit ir pasvilsit, ir jausitės švaistantys save, ir dar pasaulis sugrius penkiolika kartų. man taip buvo ir norėjosi sulysti į šiukšliadėžę. gerai, kad ūgio nemažo.