Norėčiau, kad galėčiau kam nors viską pasakyti

Nesu priklausoma nuo alkoholio ar narkotikų, esu priklausoma nuo pabėgimo nuo realybės. :)

Mano galvoje yra daugiau pokalbių nei realiame gyvenime.

-Kodėl tu niekam nesakai kaip sunku ir bloga?

-O kažkas paims ir išspręs mano problemas?

Nusidėjėliai skirtingai teisia nusidėjėlius už nuodėmę.

O kam rūpo tavo grožis, jei tavo liežuvis bjaurus?

-Tu kaip moneta.

-Aww, vertinga?

-Ne, dviveidė

Pasižiūrėk, kaip guodi kitus žodžiais, kuriuos nori išgirsti.

,,Rytoj bus geriau".

..Bet kas, jei ne? "

,,Tada tu tai dar kartą pasakyk rytoj. Nes tai gali būti tiesa. Niekada negali žinoti, tiesa? Kada nors RYTOJ bus geriau".

Taip jau nutinka, kai patiri patį didžiausią sielvartą. Ieškai tokių kaip tu... Labiau nenusisekusių nei tu... ir naudojiesi jais, kad po tų siaubingų dalykų, kuriuos išgyvenai, pasijustum bent krislą geriau.

Dabar visiems sunku. Vieniems - meluoti. Kitais - tikėti.

Tai palaužė mano širdį, bet atvėrė akis.

Aš, kai esu išvykusi linksmintis su draugais, bet staiga pajaučiu norą grįžti namo ir uždaryti save kambaryje.

Žvelgiant į save aš suprantu, kad miela ir laiminga mergina, kuria aš kadaise buvau - sunaikinta.

Širdį skauda, kai išgirstu tavo vardą.

Kartais žmonės visą gyvenimą ieško, o kartais randa per vieną dieną... Kartais taip norisi išsakyti visa tai, kas kaupėsi, o kartais, norint suprasti vienas kitą, tiesiog tereikia tyliai sėdėti kartu ir daug apie ką nors mąstyti... Kartais išjungiame visus telefonus, kad nė vienas iš mūsų nevaržytų, o kartais sėdime apsikabinę telefonines ausines, ir drebame iš nervingumo laukdami vieno vienintelio skambučio. Kartais užsisukus į anklodę ir vis tiek negalime apšilti, nes iš tikrųjų šalta ne išorėjo, bet ten, viduje, širdyje.

Kai kurios senos žaizdos neužgyja ir kraujuoja nuo menkiausio žodžio.

Ir staiga gyvenimas buvo ne gyvenimas, o išgyvenimas.

Sveikinu, išgyvenai karą. Dabar gyvensi su trauma. :)